„Iš miško, į jūrą“  arba Ką gali „papasakoti“ senieji burlaiviai? 

Ar besižavėdami gražuolių senovės laikų burlaivių linijomis dažnai susimąstote, kaip jie buvo gaminami? Kokia mediena buvo naudojama? Kaip buvo užtikrinamas laivų patvarumas? Galiausiai, ar burlaivį galima pavadinti tik transporto priemone?

Vidutinio dydžio fregato statybai būdavo sunaudojama iki 3 000 rinktinių rąstų, kurie, iki laivo statybai tinkamo aukščio, augdavo kone šimtmetį! Todėl tam, kad ruošiant medieną būtų sutaupoma kuo daugiau žaliavos, inovacijos buvo gyvybiškai svarbios. Pavyzdžiui, kertant medžius, nenaudingomis skiedromis pavirsdavo net 10-15 proc. daugiau medienos nei pjaunant medžius dvirankiais pjūklais. Iki XVIII a. pradžios, kol nebuvo naudojami metaliniai jungimo elementai, burlaiviai buvo ne ilgesni nei 100 metrų.

Pagrindinės laivo dalys (kilis, špangoutai, bimsai), kurios turėjo būti itin tvirtos, atsparios puvimui, smūgiams, sunkiai degančios bei atlaikyti didelius krūvius, buvo daromos iš ąžuolo, klevo, kedro, maumedžio. Pastarasis yra labai atsparus puvimui, todėl tarnaudavo ilgiau negu ąžuolas.

Laivo stiebai, rėjos buvo gaminami iš pušies. Kitos laivų dalys - iš mažiau vertingos medienos. Raudonmedis dažnai buvo naudojamas puošybos detalėms, o eglinė mediena populiariausia upinių laivų statyboje.

Burlaivių gamybai buvo naudojama lengviausiai pasiekiama mediena. Sėliai plukdomi iš pamarių ir paupių miškų. XV-XVI amžiuje, kai sparčiai ėmė plisti jūrinė navigacija, jūrinių kelių aplink pasaulį atradimai, medienos poreikis labai išaugo. Tuomet ąžuolas buvo naudojamas ir žemės ūkio padargų, buities rakandų bei transporto priemonių (karietų,rogių) gamybai. Taigi medienos gavyba neretai būdavo ribojama.  

Nors tikslios statistikos nėra, tačiau remiantis istoriniais pasakojimais, galima teigti, kad ąžuoliniai laivai tarnaudavo apie 10-25 metus. Per šį laiką burlaiviai dėl natūrlaus nusidėvėjimo, puvimo, patirtų susidūrimų, užplaukimų ant seklumų ar gaisrų, kelis kartus būdavo remontuojami,  keičiant iki 50 % medienos.

Ir gilios istorijos laikais, ir šiandien bet kokio laivo statyba pradedama nuo kilio ir špangoutų išpjovimo. Anksčiau nebūdavo detalesnių laivo brėžinių, visos statybos žinios, įgūdžiai ir patirtis būdavo perduodamos iš kartos į kartą. Be jokios abejonės, egzistavo ir bendro pobūdžio formulės, algoritmai, padedantys užsakovui parodyti, kaip galiausiai atrodys statomas laivas.

Tūkstantmečiais kauptos navigacinės žinios, vis tobulinamos statybų technologijos, dėl saugumo ir patogesnės buities jūreiviams kuriamos inovacijos, unikalios jūreivystės istorijos. Visa tai ir dar daugiau liudija kiekvienas burlaivis, kurį aš drąsiai galiu pavadinti vienu tobuliausių žmonijos kūrinių.